Netgi stilingiausiuose namuose galime jaustis prastai. Ir nebūtinai dėl to, kad mums blogai sekasi ar kad nesiklosto santykiai su namiškiais. Psichologinius namų kūrimo aspektus tyrinėjanti psichologė Irma Skruibienė atkreipia dėmesį, kad jaukių ir saugių namų viziją, arba priešingai – nesaugios aplinkos elementų vaizdinius – dažniausiai atsinešame iš vaikystės. Tuo tarpu interjero ir baldų centro „Domus galerija“ ambasadorė, architektė ir interjero dizainerė Rūta Jurevičienė įvardija, kokie interjero elementai gali padėti išryškinti ar subalansuoti individualias charakterio savybes bei padėti savo namuose jaustis gerai.
Kliūtis – nesaugių vaikystės namų patirtys
„Santykis su interjeru labai priklauso nuo individualių patirčių, susijusių su namų erdvėmis. Ypač didelę įtaką šiam santykiui turi ankstyviausios patirtys. Jeigu kažkada vaikystėje tam tikroje aplinkoje žmogus jautėsi saugiai, tai tos aplinkos motyvai gali tapti signalais apie saugumą. Tokie motyvai gali būti erdvės, spalvos, raštai, daiktai ar kitos įvairiausios interjero detalės, o taip pat ir būsto aplinka, pavyzdžiui gamtos ar miesto motyvai – visa tai žmogui gali asocijuotis su saugia erdve, kurioje gera būti“, – sako psichologė, tinklaraščio „Namų terapija“ kūrėja, knygos „Namų psichologija“ bendraautorė Irma Skruibienė.
Ji taip pat įvardija ir priešingą efektą: jei tam tikroje erdvėje augantis žmogus jautėsi nesaugiai, tai panaši erdvė, jos elementai jam ateityje reikš nesaugumą. Anot psichologės, tai patvirtina – tyrimai, o taip pat ir psichologės seminarų apie namų kūrimą praktika.
„Jeigu vaikas augo saugioje aplinkoje, dažniausiai tam žmogui ir ateityje bus lengviau surasti ar susikurti saugią erdvę. Jei tai yra nesaugumo, svetimumo jauseną kūrusios patirtys, tada gali būti sunkiau kurti saugią aplinką ir ateityje. Ir būtent tada gali turėti reikšmės bei pagelbėti tie dalykai, kurie yra universalūs visiems. Jie yra susiję su bendra žmonijos patirtimi, bendra kultūra, jie simbolizuoja namų ir saugumo jausmą, namų jaukumą ir padeda sukurti erdvę, kurioje gera būti“, – atkreipia dėmesį I. Skruibienė, detaliau apie visa tai rašanti tinklaraštyje ir knygoje.
Surasti gatavus jaukius namus gali būti per sunku
Pasak „Domus galerija“ ambasadorės, architektės ir interjero dizainerės R. Jurevičienės, kuriant interjerą ypač svarbu atsižvelgti i žmogaus asmenybę, jo charakterį, polinkius, gyvenimo būdą. Neatsitiktinai mūsų visų namai ir su jais susiję lūkesčiai yra skirtingi. Šią įvairovę lemia ne vien tik vyraujančios interjero mados, tendencijos ar tobulėjančios technologijos.
„Žmogus jau gimsta individualybė, kuri auga tam tikroje terpėje, vystosi, susipažįsta su pasauliu, o mokydamasis ir keliaudamas kiekvienas kuo nors praturtėja, atitinkamai visos šios patirtys žmogaus gyvenime suveriamos it karoliai, kurie atsispindi namų erdvėje. Dėl to netgi jauno ir seno žmogaus interjerai bus skirtingi – įtakos turės ir amžius bei gyvenimiška patirtis. Štai kodėl taip sunku surasti tinkamą ir patinkamą jau įrengtą būstą. Todėl mes nebijodami iššūkių dažniausiai ryžtamės pradėti nuo nulio ar „perrengti“ kažkieno kito jau gyventas erdves, aukojame tam nemažai energijos – siekiame tokių namų, kur kartais dėl mums neaiškių priežasčių drąsiai galime tarti: „Čia man gera!“ – sako R. Jurevičienė.
Psichologė I. Skruibienė pastebi, kad žmonėms dažnai norisi į naujus namus atsivežti kokį nors baldą ar kitą daiktą, kuris jiems primintų ar simbolizuotų saugius, jaukius namus. Vienam tai gali būti ką nors pažįstama primenantis paveikslas, kitam tai – ne daiktas, o spalvų motyvai – tų pačių norisi ir savo naujuose namuose. Kitam tai gali būti artimas vaikystės namams erdvių išdėstymas. Pavyzdžiui, jam norisi ne buto, o namo, arba atvirkščiai.
Interjeras gali raminti, o gali ir įkvėpti
„Domus galerija“ ambasadorė, architektė ir interjero dizainerė R. Jurevičienė įvardijo elementus, turinčius įtakos gerai savijautai.
Spalvos. Jos, kaip ir formos, tiesiogiai veikia mūsu emocijas bei savijautą. Jos gali padėti koreguoti, paaštrinti ar sušvelninti mūsų charakterio savybes. Štai cholerikams poilsio erdvėje reikėtų vengti ryškių, aktyvinančių energiją spalvų, kai tuo tarpu flegmatikui reikėtų atkreipti dėmesį į aktyvesnes, geras emocijas sukeliančias, energijos pliūpsnį teikiančias spalvas ar aštresnes formas.
Apšvietimas. Jis gali padėti sėkmingai reguliuoti dienos fazes. Norint padidinti ir išlaikyti darbingumą, rekomenduojamas ryškesnis, šaltesnio spektro apšvietimas, o poilsio zonoje ar norint pailsėti, atsipalaiduoti, siūloma šilta, blankesne šviesa. Gyvybiškai būtina ir natūrali šviesa ir saules spinduliai. Todėl į depresiją linkusiems, pasyvesniems, pesimistams ypač rekomenduojama įsikurti į rytus ar pietus orientuotoje erdvėje.
Daiktai, elementai, erdvės. Jie gali padėti atsipalaiduoti, įkvėpti, pralinksminti.Žmogų atpalaiduoti ar įkvėpti gali ir tam tikras kvapas, ir švelnus pledas ar šiurkštesnis kilimas, rami ir maloni arba išjudinanti muzika. Tam tikrą nuotaiką padeda kurti ir patalpos dekoras bei teisingas būsto erdvių išdėstymas, numatant zonas poilsiui, su gražiu vaizdu pro langą, ar žvaigždėtu dangumi pro stoglangį virš šiltos vonios. Gerai, jei namai turi ką nors, kas pakeltų nuotaiką – šmaikščių meno kūrinių ar nuotraukų albumą, pavadintą „ups, čia ne aš :)“. Be tol labai svarbu išsilaisvinti nuo nemielų, nemalonių ar erzinančių daiktų, netgi dovanų – periodiškai reikia ryžtis namų „atšviežinimo“ procedūrai.
Tik man skirta vieta: tai – ne egoizmas
Psichologė I. Skruibienė pabrėžia ir savo vietos namų erdvėje svarbą. Jau priešmokyklinio amžiaus vaikai labai dažnai nori erdvės, kurioje galėtų būti taip, kaip jiems norisi, kur jie galėtų jaustis laisvi kurti savo pasaulį: įsikurti kokią nors palapinę ar tvirtovę gamtoje ar net kambaryje. Psichologai tai įvardija kaip „susikurti namus ne namuose“. Prisiminimai apie tokias vietas gali pasufleruoti apie tai, kokius mums svarbius motyvus ir dabar galėtume panaudoti savo namuose.
„Privati erdvė nebūtinai turi būti atskiras kambarys. Kartais pakanka tik tau priklausančio stalo ar lentynos. Dažnai akivaizdu, kad to reikia jau vaikystėje: reikia vietos, kur sudėti tik tavo žaisliukai, kurių neliestų brolis ar sesė. Lygiai taip pat svarbu suaugusiam žmogui – turėti savo erdvę, kuri būtų tik „mano“. Ir to nereikėtų suvokti kaip ženklo, kad esu nedraugiškas, noriu atsiskirti ar kad susiklostė kažkuo blogi santykiai. Poreikis turėti tik sau priklausančią erdvę yra natūralus. Dėl to nebūtina keisti interjerą – kartais užtenka jame rasti vietą, kurioje gali daryti tai, kas tau svarbu“, – aiškina I. Skruibienė.
